Laikas.
Pats brangiausias, bet labiausiai nevertinamas mūsų turtas.
Laikas. Tai dovana, kurią išdalinam dykai kibirais ir kurios iš niekur jau nebegalim paimti.
Laikas. Galiausiai, kai jau turėsim viską, ar kai nebeturėsim nieko, mums liks tik laiko. Lygiai tiek, kiek liko.
Mes taupom viską, tik ne laiką: taupom gražius žodžius vienas kitam, bet negailim laiko bambėti ant netikusio draugo; mes praleidžiame daugiau laiko tobuloms asmenukėms persirengimo kambaryje, nei sportuojame sporto klube. Mes taupūs laiko švaistūnai. Kol galiausiai atidarome savo „bagažą“, o jame tik „likimo išbandymai“, „neišnaudotos galimybės“, nuoskaudos ir kartėlis, ir tik pavienės mažos spindinčios laimingo laiko smiltys…
Mano mielas, būk išlaidus: negailėk „myliu“ tiems, kurie jo verti; neskaičiuok minučių apsikabinus; pasivaikščiojimo valandų ir metų praleistų su brangiausiu Tau žmogumi.
Būk taupus: nedovanok laiko elgetaujantiems tavo pykčio; neaukok savo minučių žmonėms iš praeities ir pasiimk kiekvieną sekundę iš bet ko, kas nelinki nuoširdžios laimės Tau.Ir nevok, nevok kitų laiko – išnaudok savąjį iki paskutinės sekundės, iki paskutinės smiltelės Tavo smėlio laikrodyje.
Parašykite komentarą