Mano mažyli,
Mano tyliai snaudžiantis mažasis vyruti…
Aš Tau taip pavydžiu Tavo tikrumo. Tavo tikro juoko ir tikros šysenos, ir net tavo tikrų ašarų. Nežinau, kada mes, žmonės, tą tikrumą pametame ir imame jaudintis dėl smuklmenų: kas ką pagalvos, kas ką pasakys, kieno sijonėlis pūstesnis ar lūpytės raudonesnės…
Gal tada, kai mama pirmą kartą ištaria „nedaryk taip, negražu!“, ar kai paauglystėje Tau kartoja „va kaimynės tai kokie geri vaikai, o TU?“, ar kai niekada nepapuoli tarp tų, kurie, tavo nuomone, turi viską, ko trokštum… Bet kas tas „viskas“? Kas yra gražu? Ir, galų gale, kas žmogų iš tiesų daro laimingą?Kreivų veidrodžių karalystė, armatūra sieloje ir kaukė suaugusi su oda. Visa kita – jau seniai nebemadinga.
Galbūt ateis diena, kai ir Tu sieksi „tobulumo“, pripažinimo, savo vietos sociume. Tik, mielas mano, atmink, jog kas neranda vietos savy – tas neras net vairuodamas ferrari ar gyvendamas Maldyvuose. Ir, man atrodo, kuo labiau artėjame „tobulumo“ link, tuo labiau prarandame save ir tolstame nuo tos tikrosios laimės. Bet, argi, ne laimė gyvenime svarbiausia? Tavo laimė svarbiausia!
Kai Tu paaugsi, pamažu imsi pastebėti, jog labai dažnai mes imame gyventi dėl kitų laimės: mokomės, apie ką svajoja mūsų tėvai; lankome būrelius, kurie patinka mūsų draugams; įgyjame žaingų įpročių, kurie turėtų mus „suartinti“ su „populiariaisiais“; imame studijuoti tai, kas pradžiugins gimines… Ir taip be paliavos. Ir taip iki paskutinio sakinio mūsų gyvenimo knygoje.
Mažyli, šiandien Tau noriu pasakyti labai svarbų dalyką, tokį, kurio man nesakė niekas ir, kurio, turbūt, tau niekas kaitas tap pat nesakys: kitų laimė – jųjų rankose. Nesistenk išgelbėti pasaulio, jei pats nuskęsi.
Nesistenk pradžiuginti kitų, jei dėl to Tu verksi viduje.
Nesistenk perplaukti vandenyno, jei Tavo laimė – šiame krante.
Ir iš viso – nustok stengtis dėl jų – stenkis dėl savęs. Ir tai nereiškia „gyvenk šia diena, o rytojus lai eina po velnių…“. Tai nereiškia „gyvenk, lyg šiandien būtų paskutinė Tavo gyvenimo diena“ – be svajonių, tikslų ir artimų žmonių. Gyvenime viskas sukasi apie tai, kas Tau brangu – šeimą, namus, Tave. Kad tai – svarbiausias dalykas, deja, dažnai suprantame per vėlai. Bet dabar Tu žinai. Lai žino ir Tavo širdis.
Tikroji laimė – neišmatuojama, nesuskaičiuojama, nepamatoma ir negirdima. Dažnai, tik nugyvenę ne trumpą gyvenimėlį bei atsigręžę atgal gebame pasakyti „aš buvau ir esu laimingas“. Bet ne tai svarbiausia.
Mes taip skubame gyventi ir pasivyti visus „tobulumus“, jog pavėluojame pasidžiaugti savo laime ir tuo, ką turime. Mažyli, mašiną galima perdažyti, namą galima nusipirkti, šukuoseną – pasikeisti, veidą – nusipiešti… Tačiau niekada nenusipieši šypsenos, nepasikeisi širdies, neperdažysi savo sielos ir nenusipirksi žmogaus, kuris laikys tavo ranką, net kai kitoje bus ubago lazda.
Mielas mano, kelias į laimę yra tik vienas ir jis tikrai veda ne per kitų ar Tavo ašaras, kaukes, pinigines ar lovas… Tikrasis kelias į laimę – tai kelias į Save…
Parašykite komentarą