Nebijokim kartais pabūti mažomis mergaitėmis… 
Kiek tik save atsimenu, visada turėjau būti suaugusi ir elgtis kaip suaugusi ištikus kokiai bėdai ar tiesiog liūdint (neverk, gi Tu jau didelė, suaugę žmonės taip nesielgia…), tačiau visada buvau per maža ką nors suprasti (kai turėsi savo vaikų suprasi, kai pati užsidirbsi žinosi…).
Esu tikra kiekviena tokių pamokymų esate girdėjusios ir galbūt dar ir šiandien jų laikotės…
Bet aš šiandien, kitaip nei man kažkas kažkada, noriu pasakyti, jog viskas gerai yra kartais būti maža mergaite… Viskas gerai ištepti draugo nosį ledais, šokti vidury stovėjimo aikštelės, verkti kažko negavus, kai labai labai to norėjai… Viskas gerai.
Ne jausmai, o jausmų laikymas savyje yra tikroji blogybė. Jei kažkada labai norėjau užaugti, tai dabar, žiūrėdama į tokį laisvą savo mažą augantį Žmogų, vis labiau noriu būti šiek tiek vaiku: drąsiai reikšti savo nuomonę, būti atvira, nesidrovėti savo kūno, nesistebėti kitokiais nei aš, apsikabinti tūkstantį kartų per dieną, nebijoti klysti, būti užsispyrusia ir nepasiduoti, juoktis iš skrendančio pienės pūko, paprastuose dalykuose matyti stebuklus,turėti beprotiškų svajonių…
Taip, viskas gerai kartais pabūti maža mergaite. Net labai gerai
Parašykite komentarą