Labas, mažyli 
Šiandien Tu ir vėl išvertei iš spintos beveik visus rūbus ir iš gėlių vazono pažėrei saują žemių… O aš šypsojaus. Juk viskas, net ir pati Žemė gimė iš chaoso. Chaosas – didžiausia visatos tvarka.
Bet būna žmonių, keistų žmonių, kuriems tvarka bus brangiau už Tavo šypseną. Būna žmonių, kurie taip įnirtingai tvarko namus, tačiau gyvena vidinėje betvarkėje…
Būna žmonių su švariomis panagėmis, bet purvinomis sielomis… Tad šiandien, mano mielas, apie tvarkingų namų purvinas ir tuščias širdis…
Jei kada užsuksi į gražius, skaniai kvepiančius namus su laimingais žmonėmis juose – tai ne apie Juos. Tai apie žmones, kurie ryte plauna namų grindis, o vakare namus prišiukšlina pigiais žodžiais ir keiksmais. Tai apie tuos, kurie kartą per savaitę valo langus, tačiau nė karto neatsiprašo ir neatleidžia. Tai apie žmones, kurie batus palieka už namų durų, tačiau po Tavo širdį vaikšto su „kaliošiais“…
Mažyli, aš tikiu, jog gyvenime labai svarbu pusiausvyra, nes blizgančiame veidrodyje atsispindi tuščia širdis, o purvinos rankos dažnai reiškia švarią sąžinę. Bet kalti čia ne Jie, o Mes. Mes įpratome kiekvieną vertinti lyg supakuotą atviruką: kad būtų gražus, tvarkingas, nesulamdytais šonais, dar neišpakuotas… Ir visai nesvarbu, kas jo viduje parašyta… Juk neimsi atviruko su gražiais žodžiais, bet suglamžyto ir sublukusio… Todėl dabar visi taip tvarko savo namus, nagus ir ragus, kad per juos nekyšotų suplyšęs vidus.
Taigi, mano džiaugsme, Tau šiandien rinktis, ką plausi pirmiau, grindis ar sielą… Šį pasirinkimą kasdien darau ir aš. Niekas nežino, kuris teisesnis – švariais langais ar švaria sąžine, tačiau aš tikrai žinau, kas ramiau miega naktimis… Taigi, labai linkiu, jog niekada nepamirštum, kad deimantas spindi net dulkėse, o dulkių krūvos jokie brangakmeniai neuždengs.
Ir man nėra nieko geriau, nei matyti Tave panėrusį savo rankas į gelių vazoną, bet tokį ramų, laimingą ir besišypsantį…
Parašykite komentarą