Mano vienintelis drauge,
kad Tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi, kad negimiau Žmogumi…
Pas Jus, žmones, viskas taip sudėtinga: Jūs nebranginate laiko, bet nuolat skubate ir vis vėluojate, kol būna per vėlu.
Jūs retai kada šypsotės širdimi – kur kas dažniau tik lūpomis ir kiti kvailiai tuo tiki. Tik ne aš.
Jūs lojate vieni ant kitų dažnai visai be reikalo, o kas blogiausia, Jūs lojate net ant mylimų…
Jūs nežinote, ko norite, kai iš tiesų Jums reikia tik trupučio maisto, vandens, minkšto guolio ir draugo. Man to pakanka, kad būčiau laimingu.
Jūs manote, kad žinote viską, bet niekaip nesuprantate, kad aš kaukiu vienas namie ne iš kvailumo, bet iš ilgesio…
Jūs ieškote gyvenimo prasmės, kai tikroji prasmė yra tiesiog GYVENTI kiekvienu savo plaukeliu ir įkvėpimu.
Galiausiai, kai jau ateina laikas išsiskirti, Jūs prašote manęs pasilikti ir ilgitės pasivaikščiojimų, nors daugybę kartų liepėte man netrukdyti, eiti į būdą ar palaukti…
O štai aš kaskart pievose lekiu lyg paskutinį kartą, niekda neloju ant Tavęs, atbegu vos mane pašaukus, nesvarbu, kad Tavo balsas sutrukdė mano sapną, ir niekada nepamirštu susitikus Tavęs pasveikinti lyžtelėjimu ar nosies bakstelėjimu nors nesimatėm tik keletą minučių…
Bet labiausiai aš džiaugiuosi, kad negimiau Žmogumi, nes tik aš vienas galėjau Tau parodyti, kaip atrodo tikra draugystė, tikras džiaugsmas susitikus ir besąlygiška meilė…
Dabar Tu jau žinai 
Dabar Tavo laikas būti Draugu
Lyžt…
Parašykite komentarą