Mielas mano, šiandien – apie Viltį.
Skandintą – bet nepaskendusią, degintą – bet nesudegusią, marintą – bet dar rusenančią.
Apie Viltį, kaip apie visa ko pradžią ir pabaigą. Tu, kaip ir mes visi, gimei iš vilties. Iš vilties, kad rytas bus šviesesnis ir mintys skaidresnės, iš vilties užauginti tave Žmogumi.
Atėjai ten, kur iš griuvėsių vėl pradėjo kilti miestas, o iš pelenų – Žmogus. Atėjai pas laužytus – bet nepalaužtus, tylinčius – bet nenutilusius. Viltis – ne miršta, viltis – gimsta.
Kai gimei Tu – manyje vėl gimė Žmogus. Viltis – galingas ginklas. Gyvenimas ir aplinkiniai ne kartą bandys ją palaužti ar atimti, ne kartą savais pavyzdžiai jie tryps tavo vilties vėliavą, ne kartą išgirsi „taip nebūna“, „tai neįmanoma“, „nustok svajoti“, „tai nerealu“ ir kitų „perliukų“. Ir tikrai ne kartą suabejosi savo tikėjimo tvirtumu.
Kai taip nutiks – sustok. Nuramink savo įsisiautėjusias mintis ir atmink, jog tu gimei iš vilties ir su viltimi.
Jei viltis sukūrė Tave – viltis gali sukurti bet ką.
Neieškok jos kitų pilkuose veiduose, svetimame glėbyje, piniguose ar daiktuose. Pasaulis pilnas žmonių jos ten neradusių ar ją ten praradusių.
Mano mažas Žmogau, atmink, jog Viltis – tai Tu.
Parašykite komentarą