Būti moterimi

Moteris.

Keistas homo sapiens porūšis.

Ir, skaitant šiuolaikinius „pasisakymus“, panašu, jog moteris aplenkė evoliucija. Evoliucionuoja dauguma gyvūnų (arba išnyksta, kas, manau, gali grėsti ir tikroms moterims), vabzdžių, net virusų! O, štai, moterys, užuot evoliucionavusios – „revoliucionuoja” (degraduoja kažkaip negražiai skamba).

„Sudeginkit mane kaip raganą“ (kaip rašė S. Nėris), bet feminizmas peržengė ribas tada, kai kovo 8-ąją „moterys“ pajautė „diskriminaciją“. Turbūt nėra baisesnio įžeidimo, nei puokštė gėlių. Bet apie „revoliucionavimą“ – nuo pradžių.

Man patinka lygybė: mes turime teisę dėvėti kelnes (kažkodėl vyrai nekuria atskiro judėjimo, kuris leistų jiems dėvėti sijonus) – žinoma; ir turime teisę pačios atsidaryti duris ar įkalti vinį (tik prašau, pakeiskite automobilio ratą); mes, auksarankių kiniečių dėka, jau net galime šlapintis atsistojusios (feminisčių Nobelio premija šio prietaisėlio išradėjams), nors tai ir kenkia sveikatai; galų gale mes turime teisę nesiskusti kojų ir pažastų, bet „mielasis, nusiskusk barzdą – braižaisi“…

Lygiau nebūna – feminizmas tą gamtos duotą „nelygumą“ jau lygina savo lozungų volu.

Yra ir kitokių revoliucionuotojų – „atgal į akmens amžių“. Tik šįkart skamba „mielasis, prašom man naujausio Lexus raktelius po kojomis pakloti“. Ir būtinai paaiškinama, jog, gink Diev, mes pačios galime jį „užsidirbti“ jei jau nesugebate jūs. Na, gal ir teisingai – vyro pareiga rūpintis moterimi. Bėda, kad dabar mamutu nieko nenustebinsi – moterys mažai valgo ir, vis dažniau, ne mėsą, tad prašom mums, vietoj mamuto, parūpinti jachtas, lėktuvus, namą Maljorkoj…

Juk mes – silpnoji lytis (tik garsiai rėkiam), mumis reikia rūpintis ir mus lepinti (ne, maisto mums nebeužtenka).

Na, bent moterų poreikiai tikrai evoliucionavo…

O man patinka būti „nemadinga“ – nesidalyti „postais“ apie vyrus su „pampersais“, nepaduoti į teismą gavus gėlių, kuo rečiau vilkėti kelnes, etc.

Aš skalbiu ir džiaustau rūbus – ne iš pareigos ar kad „taip močiutė mokė“ – tik todėl, kad man svarbu, jog mano mylimi žmonės turėtų švarius drabužius.

Ir, žinote, aš gaminu ne todėl, kad reikia, o dėl to, kad man gera mylimiems žmonėms patiekti šiltą, šviežią maistą.

Tai – mano meilės kalba. Ir tai nepadaro manęs „žemesne“ už vyrus, neišsilavinusia namų šeimininke, neturinčia balso pele po šluota ar verge Izaura.

Aš galiu rinktis.

Ir aš renkuosi Mylėti ir būti Moterimi. Tokia, kokią aš ją savyje jaučiu.