Mano (Ne)tobulas Angele,
Kaip dažnai girdime, jog mamos – mums siųsti Angelai Sargai…
Deja, tu ne Angelas. Tu – tik Žmogus. Dažnai tyliai naktimis meldi, kad galėtum išnešti savo vaikus ant sparnų iš visų juos slegiančių bėdų. Negali. Tu – tik (?) Žmogus.
Kai jie serga, Tu rymai prie lovos su karšta arbata ir vėl meldi, kad uždėjus ranką jie pasveiktų. Nepasveiksta. Bent jau ne taip greit…
Tu iš žvilgsnio turi išgirsti, iš riksmo be žodžių suprasti, iš kūno – pajausti. Gamta ir žmonija Tau priskyrė Dieviškus darbus nors Tu – tik Žmogus… Kad ir kaip kartais norėtum būti Angelu…
Būna, kai Tu verki. Verki, nes neturi sparnų, o jei ir turėtum – nebeturi jėgų. Verki, nes neišgirdai, nesupratai, nepajautei, nes kažkas kitas išgirdo, suprato… Tu nesutvarkei namų, neišvirei pietų, o jei ir padarei – neturi jėgų tuo pasidžiaugti.
Kartais Tu verki, nes tavo kūnas serga, nors neturi tam teisės, tačiau net ir jam tu – nebe šeimininkė. Verki, nes Tu – ne JIS, Tu – netobula. Ir ne todėl, jog viskas, ką darai, nėra tobula. Tu tiesiog labai nori būti Angelu. Deja, tu Žmogus.
Visas gyvenimas – net ir mamų – vienokie ar kitokie pasirinkimai.
Ir Tu gali rinktis. Gali nuolatos vaikyti svajonę apie Angelą ir stebuklus…
Arba gali juos kurti. Tu negali išgydyti – gali tik padėti sveikti. Galbūt kartais negali nuraminti – bet gali būti šalia. Gal Tu nemoki dainuoti lopšnių, bet gali kalbėti meilia kalba… Tu ne viską gali – ir gerai.
Viskas yra gerai.
Atmink, jog nebūna mažų darbų, jei jie daromi su Meile.
Meilė ir Žmogų, ir darbą padaro didžiu.
Meilė arbatos puodelį paverčia vaistais nuo bet kokių ligų, saugų glėbį – turtingiausiais namais, o šiltus žodžius – gražiausia daina.
Meilė – neturi mato.
Jos neišmatuosi išplautais vystiklais ar išlygintais marškiniais, žindymo ar motinystės atostogų trukme. Ir būtent Meilė – didžiausia dovana, kurią gali padovanoti Sau ir Savo Dideliam Mažam Žmogui…
Atmink, jog Tu – net Žmogus ir tada Tu tapsi Žemės Angelu.
Tobulu savo Netobulume.
Parašykite komentarą