Mano mažas Žmogau,
paradoksalu, tačiau būtent dabar žmogiškumo tavyje – daugiausia.
Dabar tavo didelės, pažinimo trokštančios akys žvelgia į kiekvieną lygiai, sutinka ir palydi be išankstinių nuostatų, lūpos šypsosi visiems, kurie šypsosi tau ir tu dar nepasakei nė vieno blogo žodžio. Tu dar nepratarei nė žodžio. Juokiesi – kai tau gera, verki – kai alkanas, tyli – kai susimąstęs… Tu dabar esi tu.
Nežinau ką tau pasakyti, kodėl augdami, dažniausiai, mes vis mažiau būname Mes. Vis dažniau juokiamės – nes reikia, verkiam (?) – ne retai bijom verkti ir tylim – kai reikėtų prabilti. Vis dažniau šypsomės už pinigus ir mokam, kad mums šypsotųsi. Kartais meluojam, nes mums moka ir mokam, kad nemeluotų.
Sakysi, kodėl viskas taip sudėtinga?
Nes širdis – nebemadinga.
Gal girdėjai kada sakant, jog „pagal rūbą sutinka – pagal protą palydi“? Tai štai – vis dažniau, jei ne rūbas, ir sutikti nenori. Iki proto retai šiais laikais „dasikasama“ – ką jau bekalbėti apie širdį. Juk net liaudies išmintis byloja: „Geras žmogus – ne profesija“. Tik minia tai priima labai tiesmukiškai. Ir apskritai, mūsų pasaulyje – daug tiesmukiškumo.
Bet ir šį kartą – ne apie juos – apie Tave.
Tave besidžiaugiantį ar beliūdintį, bet Tave. Aplink Tave – tūkstančiai gražesnių, milijonai turtingesnių, milijardai madingesnių ir kas žino dar kiek visokių „-esnių“. Visi visur „gražūs, laimingi“.
Ateis diena, kai ir Tu norėsi tokiu tapti. Ir aš iš visos širdies tau palinkėsiu tapti Laimingu, bet ne „laimigu“. Mano mažas žmogau – mano Didelis Žmogau.
Didingi mes – ne ūgiu ir ne drabužiais, laimingi – ne pinigais ir ne daiktais, mylimi – ne žodžiais ar pažadais, saugomi ir branginami – ne spynomis ir šarvutomis durimis.
Mano mažas Didelis Žmogau, išaugus ūgiui – nesumažėk žmogumi.
Didižiu išlikti nelengva, tačiau tik tai veda prie tikros laimės, ramaus nakties miego, laisvo kvėpavimo ir dainuojančios šidies…
Parašykite komentarą