Mielas mano,
Net ir tai – praeis.
Viskas praeina – ir karščiausia vasara, ir gūdžiausia žiema, ir porvyniai, ir atoslūgiai, ir audros, ir štilis… Viskas praeina. Praeisim ir mes.Gyvenime bus dienų, kai jausiesi it mažas žiurkėnas vis bėgantis, bėgantis tame ratelyje ir niekur nepabėgantis. Net ir tai – praeis.
Mes taip dažnai įsikimbame vienos minties, vieno jausmo, kad pamirštame kvėpuoti, gyventi ir mylėti. Užstringame, tiksliau užstriginame save, neišsakytose nuoskaudose, nusivylimuose, skaudžiuose išgyvenimuose, keršto troškime kol galiausiai nubundame, apsidairome, o prieš akis – gyvenimo saulėlydis ir, rodos, nebuvo gyventa. Nebuvo mylėta. Tikrai ir nuoširdžiai mylėta. Bet ir tai – praėjo.
Mielas mano, viskas praeina, net ir gyvenimas. Bet Tu gali rinktis, kaip jį praleisi: gailėdamasis dėl klaidų, atgailaudamas už nuodėmes ir askezėje, ar švęsdamas gyvenimą. Pyktis, baimė, nerimas, keršto troškimas – visų mūsų išgyvenali ar išgyventi jausmai. Nebijok jų, bijok juose užstrigti. Nieko nėra pastoviau, kaip laikinumas. Tegu tai, kas verčia tave suktis ratelyje tampa laikinu: lai pyktį pakeičia atlieidmas, baimes – drąsa, nerimą – viltis, liūdesį – tikėjimas.
Atrask savy jėgų švęsti gyvenimą.
Kovok. Ne prieš kitus, o su savimi.
Atmink, kitų – nepakeisi. Ne Tau rinktis kas tave skaudins, baus, engs, tačiau Tu gali pasirinkti, ar Tave įskaudins, ar Tave nubaus. Niekas Pasaulyje neturi didesnės galios padaryti tave laimingu, nei Tu pats.
Mielas mano, viskas praeina.
Visgi, mano mažas Žmogau, Tu gali pasirinkti, kaip greitai: ar didžiąją gyvenimo dalį suksiesi nerimo, baimių ir pykčio ratelyje, ar vaikščiosi po džaugsmo sodus.
Pykti – lenga, atleisti – sunkiau, liūdėti – melancholiškai gražu, o džiaugtis – kartais net nepadoru.
Būk stiprus savo darbuose, žodžiuose ir pasirinkimuose, būk Žmogumi, kuris renkasi švęsti gyvenimą!
Parašykite komentarą