Šiandien – apie depresiją. Sukurtą ir susikurtą.
Ne, ne apie ligą (daugiau apie ją įvarančius), o apie nuolatinį bambėjimą užuot gyvenus.
Davė tūlam žmogui didieji protai technologijas ir laisvą žodį ir še tau boba devintinės – visi psichologai, visi motyvatoriai, visi patarėjai, mentoriai, lektoriai (tarp jų ir aš (cha cha)). Ir visiems TAIP blogai, jog reikia pasidalyti tuo taip plačiai, kad visi, kuriems TIKRAI blogai nesijaustų vieniši.
Žodžiu, kad jau pradėjom, tai paverkim viešai. O kadaise buvom nukeliavę iki Juodosios jūros. Bet tai buvo tada, kai tiek daug neverkėm. Dabar savo ašarų jūra plaukiam tik į „norgę“ ar „ prieš Brexit‘o srovę“. Tarp visų homo sapiens sapiens labiausiai verkšlenimu išsiskiria jaunosios mamytės. Vyrai dar šiek tiek bando laikytis susiėmę rankomis savo garbę, nors, karts nuo karto, šmėžteli kokia užspausto jaunuolio rauda apie išnykusias moteris ir pasakos apie vyrų evoliucijoje slypinčią poligamiją.
Bet, kol kas, pakalbėkime apie mūsų tautos naujos kartos augintojas kurioms, atrodo, dar pačioms kartais reikėtų suaugti. Tad, padepresuokime kartu. Gimė vaikas. Tas kūdikėlis, apie kurį visos svajojo, laukė, rašė eiles, siuvo rūbelius, darė 3D ar 4D „skanus“, verkė stebėdamos ultragarso tyrimo ekraną, verkė paėmusios mažylį ant rankų… Na, manau visi supratote, kad tai buvo „didelis dalykas“. Ir štai. Praėjo mėnuo kitas po laukiamiausio įvykio gyvenime ir mamos vėl verkia.
Verkia, nes nedorėlis vyras naktį nepakilo iš lovos apversti vaikučio ant kito šono ar paduoti, kad mama galėtų jį pamaitinti. Rauda, nes, cituoju: „negali nueiti net iki tualeto, nekalbant apie dušą“. Skundžiasi, kad vaikas nuolat kabo ant krūties (nors joms gražiau skamba „papo“). Tada vėl verkia, kad jos kūnas nebėra toks koks buvo, priekaištauja absoliučiai visiems, nes niekas nesupranta kokioje ji kančioje ir kaip ji niekur negali išeti.
Paprasčiau tariant, pabunda ego. „O kaip gi aš? O aš?!?”. Na, mamyt, ko tada tave velnias nešė į tą galerą. Nori amžinai stangraus pilvuko – negimdyk. Nori miegoti iki soties – negimdyk. Nori blizgančių namų ir idealios tvarkos – negimdyk. Nori būti princese – negimdyk. O jei nežinai ko nori – irgi negimdyk.
Kaip rodo facebook istorija, tai nepadės sužinoti ko tu nori. O jei rimtai…
Na, nelengva išnešioti, paleisti į pasaulį ir užauginti žmogų. Nelengva ir naivu tikėtis, kad bus kitaip. Tačiau, jei mažiau galvosite apie save ir kaip ko kas nepadarė, o daugiau galvosite apie Jį, tą mažą žmogutį, kuriam, pirmiausia, reikia ne močiutės ar vyro, o Jūsų, galite nustebti, kaip pamažu ateis laimė ir pilnatvė.
Pradėkite kvėpuoti: ferrari vežimėliai, tvarkingi namai, jūsų priauginti nagai, grožio procedūros, sporto salės, brangiausi žaislai, geriausios auklės ir, galiausiai, Jūsų savigaila nepadės užauginti Žmogaus.
Jūsų kūdikiui Jūs tobula ir be dušo, ir be pusryčių, ir be priaugintų blakstienų. Gimus vaikui pakinta viskas. O svarbiausia – Jūsų vaidmuo. Dar suspėsite pabūti Diva, Karaliene, Žmona, ar tiesiog Idealia, o dabar pabūkite tiesiog Mama.
Nežinau kaip Jums, bet, kol kas, man šitas vaidmuo atrodo teikiantis daugiausiai džiaugsmo, pilnatvės, tikrumo ir laimės. Laimės apkabinti savo mažylį, kai Jis verkia ir pajausti, kaip greit Jis nurimsta glėbyje, laimės nemiegoti supant ant rankų, laimės, kai žnaibosi mažais delniukais, laimės būti šalia.
Ir, galų gale, jei turite laiko verkšlenti, guostis ir rašyti postus facebook‘e (kaip aš) – vadinasi, Jūs turite pakankamai laiko ir nėra Jums jau taip blogai.
Jūs turite sveikus, augančius ir savo poreikius rodančius vaikus. Džiaukitės tuo, didžiuokitės, kad Jūsų mažylis moka pakovoti už savo reikmes, kad nori augti, kad nori Jūsų artumo ir šilumos. Ateis diena, kai jis uždarys namų duris ir tada Jūs tyliai verksite ir prisiminsite dabartį, tą laiką, kai verkšlenote, kaip patį didžiausią brangakmenį.
Ir dar – velniop visus patarėjus. Tik mamos širdis žino, kas geriausia jos mažyliui.
Parašykite komentarą