Jau švinta, o aš dar vis saugau Tavo miegą… Taip daro visos mamos. Kada nors ir Tu suprasi.
Jau švinta, o aš dar vis laukiu tavo žingsnių. Taip daro visos mamos. Ateis diena, kai Tu suprasi.
Jau švinta, o aš vis dar meldžiuosi. Gal ir Tu kada melsies…
Jau švinta, o aš vis dar blaškausi išpotėjus iš meilės ir rūpesčio kartu.
Jau švinta ir aš jau niekada nebemiegosiu kaip seniau.
Aš tapau mama.
Mamos nemiega. Beveik.
Jos zuja su kūdikiais ant rankų ir sūpuoja juos lig aušros. Sūpuoja, kol jie „neišauga“ rankų. Tada mamos sūpuoja juos širdyje. Kasnakt, kaip tą pirmą naktį – su begaline meile, kasnakt, kaip paskutinę – su tylia malda.
Mamos laukia. Jos laukia pirmų išgirstų širdies dūžių, neaiškių šešėlių atspaudų, nuolatinių kvapą atimančių spyrių. Mamos nekantriai laukia pirmojo susitikimo, kaip ir kiekvieno ryto, kai Tu nubundi. Vos tik Tau uždarius duris – mamos vėl laukia. Laukia, kol jas atidarysi, kol ištarsi žodį, kol vėl išvys Tavo žvilgsnį.
Mamos neserga. Niekada. Geresnio vaisto nuo gripo ar peršalimo nei motinystė dar niekas neišrado.
Mamos nemiršta. Jos gyvena jų kurtuose namuose, sodintuose soduose, duotuose patarimuose, vaikystės prisiminimuose, išaugintuose vaikuose, Tavyje.
Žmonė miršta, o mamos – amžinos.
Jos myli amžinai, laukia amžinai, amžinai atleidžia, amžinai meldžia, gyvena amžinai.
Mamos nemiršta – jų idėja amžinai gyva.
Parašykite komentarą