Mano nematomas Angele,
Į žemę visi nusileidžiame balti ir nekalti. Visi.
Visi lygūs ir vienodi, visi nuogi tiek kūnu, tiek siela. Ir nesvarbu ar namo mus parsiveža autobusu ar Tesla. Mes gimstame Žmogumi. Tik retas juo išlieka.
Gyvenimo paradoksas: augant kūnui – mažėja širdis.Kas yra laimė? Ir tu, ko gero, sau užduosi šį klausimą. Visi jos ieško, tačiau niekas niekada nerado, kur ji gyvena, kur keliauja ir ką aplanko.
Gal ir nuvilsiu, tačiau laimingiausių savo dienų, ko gero, tu net neatsiminsi, kai laimei pakako ramaus miego, mylimo balso, šilto maisto ir saugaus glėbio… Tada tu dar nebuvai sutikęs pavydo, nematei piktų žvilgsnių ir suvaidintos laimės, tada buvai baltas.
Kiekvieną dieną tavo gyvenimo knygoje atsiranda įrašas – lyg žinia ir pamoka. Kol nemoki „rašyti“, tai už tave daro kiti. Jie įrašo tai, kuo tiki, ko linki, kuo viliasi, kartais kartoja savo knygų įrašus.
Tačiau ateina laikas, kai tu pats pradedi rašyti savo knygoje. Tu turi pasirinkimą – gali tęsti kitų įrašus ar perrašyti dalį knygos. Kaip nėra vienos teisingos religijos, taip nėra ir tobulos, teisingos gyvenimo knygos.
Svarbiausia, kad paskutiniame puslapyje ramia širdimi ir sąžine galėtum padėti galutinį tašką, kad nereikėtų melsti dar vienos dienos ištaisyti klaidoms ar pasakyti „myliu“.
Nepalik paskutinei dienai to, kam gali skirti visą gyvenimą.
Kaip kažkas rašė tavo knygoje, taip ir tu kažką rašysi kitose.
Atmink, kad tų įrašų tu niekada neištrinsi – tai padaryti gali tik tų knygų turėtojai – tad, būk išmintingas savo raštuose, nes „Tik vienas žodis laimę mums atstoja/ Ir vienas žodis atveria kapus“ (S. Nėris).
Parašykite komentarą