Apie meilę

Apie meilę tiems, kurie kilę iš Marso ir Veneros…😅😁❤️

Meilė. Ech ta meilė, kurios trokštame visi. Tik kaip žinoti, ar esi mylimas?

Labai paprastai.

Na, mes, moterys, turime labai paprastą strategiją: nutaisome dailias apvalias ilgomis blakstienomis padabintas karvutės akis ir klausiame „Ar myli?“, „Na pasakyk, kad myli..“, „O tu mane myli?“. Ir taip kelis kartus per dieną, kelias dešimtis kartų per savaitę ir kokį milijoną per visą gyvenimą. Vyrai dažniausiai į tai mėgsta atsakyti: lakoniškai „Aha“ arba kiek išsamiau „Kai kas nors pasikeis – pranešiu“. Ir tada mes sau konstatuojame: N E M Y L I. O jei dar ir gėlių kurį laiką negavai – tiesiog viskas aišku – nemyli ir turi kitą.

Na, žinoma, aš kiek perdedu, tačiau tas neišgirstas „myliu“ iš moterų dažną mūsų paverčia antgamtine būtybe ir, deja, visai ne deive… Greičiau furija 😀 

O tuo tarpu vyras sėdi ant sofos ar dirba jam įprastus darbus ir galvoja ko gi mes čia pristojome su ta savo meile, kurių galų vaikštome po nosim šį bei tą sumurmėdamos, o vos paklausus: „Kas nutiko?“ atsakome: „Nieko“ arba „Viskas gerai“. O giliai širdy tikimės, kad tas „stuobrys“ pats viską susivoks ir suvoks už mus, kai trečia diena vaikštome piktos, nors jau neatsimename už ką supykome…

Na bet čia mes. Pas vyrus viskas su meile paprasčiau. Kurio bepaklausi pasakys, kad jei nemylėtų – seniai ir pėdos būtų ataušusios.

Pasitaiko kartais net moterims proto prašviesėjimų, kai užsikemši ausis ir atsimerki. Ir tada randi tavo naujas šukas išpakuotas ir padėtas ten, kur tu mėgsti jas laikyti… Šiaip jau būtų įprasta pabambėti, kad dar norėjai perskaityti etiketę ar pažiūrėti naudojimosi instrukciją, bet, tik šį kartą, gal susilaikykim, nes tas šukų ir dantų šepetėlių derinys prie kriauklės keistai pamalonino širdį…

Arba būna, atsiguli vėlai lovon, pakiši savo ledines kojas po kaldra ir jauti, kaip prie jų prisiglaudžia „radiatorius“ – jo kojos… Ir tada tikrai galvoji: „Velnias, jei jau nebijo ne tik tavo ledinės širdies, bet ir kojų, matyt, kažkiek myli…

Meilė… Toks nepaprastas, bet kartu toks paprastas dalykas… Šiek tiek apmaudu, jog dažnai mes meilę įpratę matyti tik gėlių puokštėse, komplimentuose, dovanose, tuos pačiuose žodžiuose „myliu“, romantiškose vakarienėse, laiku atšvęstose šventėse ir kitoje pompastikoje…

Tačiau meilė turi tiek daug veidų apie kuriuos mes dažnai pamirštame, o gal esame per daug užsiėmę savimi, kad tai pastebėtume: arbatos puodelį į lovą, pašildytą mašinos sėdynę, paklotą lovą, laiku pasakytą priminimą ar į vietą padėtas šukas, kurios džiugina labiau, nei prabėgomis nupirkta rožių puokštė…