Apie atleidimą

Mielas mano,

šiandien – apie Atleidimą…

Sako, mes visi – tik žmonės, o klysti – žmogiška. Ir tu kada nors klysi, ir tu kada nors klupsi.

Atmink, kad klysti – žmogiška, tačiau šiais žodžiais dangstyti savo ydas – žvėriška.

Gyvenime sutiksi klystančių daug ir beveik niekada neklystančių. Na, bent jau jie taip mano. Vienų klaidos tave skaudins labiau, kitų – mažiau, treti sužeis vien žodžiu. Tegul. Tai – jų pasirinkimas ir jų likimas.

Mes, žmonės, mėgstame kerštą, kurį vadiname lygybe: Tu – man, Aš – tau; Akis už akį – Dantis už dantį… Šitą „lygybės“ kelią praeiti norėsi ir tu, kai kažkam pastūmus – norėsis stumti atgal, kai kažkam įžeidus – norėsis atsikirsti.

Visi mes norėjome ar dar tebenorime tos išsvajotos „teisybės/lygybės“. Dauguma mokome kitus nenusileisti, nepasiduoti, „duoti atgal“. Tik nieko lygaus čia nėra. Na, nebent nori būti lygus su jais.

Atmink, kanda tik sužeistas ar ligotas šuo. Žeidžia – liūdni, vieniši, įskaudinti, silpni ir sergančiomis Sielomis. Tokius reikia ne bausti, o užjausti.

Augink savyje stiprybę Atleisti ir pamiršti.

Patikėk, nėra didesnės bausmės, nei būti pamirštam, ar nesulaukti atsako į norą „pasikandžioti“.

Būk Sveikas, būk Stiprus, būk Žmogumi.