Labas! Jei skaitai šį tekstą, vadinasi toksiški santykiai Tau nėra tik dar vienas žodžių junginys. Galbūt Tu ieškai, su kuo pasikalbėti, o gal nori sužinoti, kaip tokius santykius atskirti ar rasti pagalbos išsilaisvinant? Tada šis tekstas Tau ❤️
Toksiški santykiai apipinti mitais
Vos tik bandau kokia nors problema pasikalbėti su kitais, dažniausiai atsitrenkiu į tą pačią sieną: „tai jei blogai su juo – išeik”, „tai jei neini – vadinasi Tau taip patinka”, „tai gal pati esi nenormali”, „visi turi problemų, svarbu negeria ir nemuša”… Manau galėtum išvardyti ir daugiau įvairių „paguodos” sakinių. Mes taip pripratę būti baudžiami, nemylimi, kad didžiajai daliai visuomenės tai tapę „norma” – „mano močiutė taip gyveno, atkelntėjo, o dabar, kai senelis pensijoje, tai jau apsiraminęs…”
Tiesa ta, kad jei bent sekundei susimąstei, jog gali būti toksiškuose santykiuose – greičiausiai juose ir esi, nes tokie klausimai esant normaliuose (nebūtinai pasakiškuose) santykiuose nė nekyla. Ir visai nesvarbu ar vaikščiojai su tamsiais akiniais, ar teko gydyti sielos žaizdas. Žodis irgi žeidžia.
Šiandien noriu Tavęs, kaip moteris moters paprašyti, jog nusimestum šiuos visu „tobulų žmonių” žodžius ir įžvalgas, mamos prisakymus jokiu būdu nesiskirti, nes tai jau yra negarbė, kitų gąsdinimus, kad viena pražūsi, kažkieno atsiprašinėjimus, niekada neišpildomus pažadus…. Nusimesk viską ir be kaltės, be prievartos ir įsipareigojimo, prievolės ar gailesčio pagalvok, kaip įsivaizduoji savo laimę ir santykius. Žmonės visada kritikuos sprendimus: vieni iš nuobodulio, kiti iš neišmanymo, o dar kiti tyčia, norėdami įgelti. Žmonių nepakeisi, bet pagalvok, gal gali nekeisdama kitų – pakeisti save.
Tačiau pirmasis Tavo žingsnis – suprasti, ko tu iš tiesų nori ir kokią save matai. Tu visą gyvenimą giredėjai, kokią Tave mato kiti ir, galbūt, tuo patikėjai. Bet ko nepradėjai skaityti toliau paklausk savęs, o kokia iš tikro esi Tu?
Kas Tave laiko toksiškuose santykiuose?
Gal nuskambės keistai, bet man toksiški santykiai kaip koks labai norėtas, bet įgrisę gyvūnas, kurio mirties lyg ir laukei, bet kai numirė vis tiek liejai ašaras. Iš pradžių Tu popinai tą padarėlį (metelius, kitus), maudei, šukavai, jis Tau graužė namus, bet po kiek laiko tas rūpinimasis tapo našta ir kančia. Gyvūnėlis suseno, nieko nebematė, sysiojo visur, nieko neėdė, veterinaro paslaugos kainavo tiek, kad savo grožio procedūras reikėjo pamiršti… Bet kai pagaliau tą nabagėlį pasišaukė į amžinąsias pievas – Tu verkei ir verkei. Ir dar kelias savaites namie Tau buvo taip tuščia…
Panašiai ir su toksiškais santykiais – juk ne viskas buvo blogai, buvo (ir, manau, vis dar būna) ir gražių akimirkų, ir prisiminimų, ir intymumo… Bet jei jau santykiai tapo akli, mintantys Tavimi, o jokie „gydymo” būdai nesuveikė – gal metas atsisveikinti?
Kalbėti ir patarinėti visada lengva. Kurį laiką jaučiu, jog pasaulyje kur kas daugiau patarinėtojų, nei darytojų, smerkiančių, nei suprantančių… Bet argi mums viską reikia daryti dėl Jų?
Toksiški santykiai per dieną nesibaigia. Net jei nuspręsi ir iš tiesų išdrįsi – nepaguosiu, tikrai bus abejonių, ašarotų dienų, kaltinimų ir kaltų paieškų, savigailos, savigydos… Bet kiekvieną „augintinį” reikia išmokti paleisti, jei jis toks „ligotas”, kad kankinasi ne tik jis, bet ir visi aplinkiniai.
Taigi, aš tikiu, gal ne šiandien ar ne ryt, bet išauš ta diena, kai galėsi nuo savęs nusmesti visus inkarus, pavadinimais „privalau”, „bijau”, „nepridera”, „ką žmonės pasakys”, „aš tik to verta”, „ar aš iš viso ko nors verta”, „aš nenusipelniau meilės”… Žmogus iš prigimties turi sparnus ir tik todėl, kad Tu nenuskristum, Tau visi vis kabino inkarus. Vieni iš meilės, kokią jie suvokia, o kiti iš baimės. Tačiau tai Jų prikabinti inkarai. Tu neprivalai jų laikytis – Tu gali skristi…
Padėti atrasti sparnus ir prisijaukinti meilę sau Tau gali padėti Mylimos moters afirmacijos.
Kelias iš baimės į laisvę
Kiekviena kelionė prasideda nuo plano. Juk nesikrauni lagaminų į Ameriką net neturėdamas lėktuvo bilietų? Kviečiu Tave kelionės planui, kuris prasideda nuo savęs.
Kai gyvename tokiuose santykiuose mes įpratę kalbėti apie kitą žmogų ir jo daromas blogybes, tačiau dažnai pamirštame atsakomybę prisiimti ir sau. Atsakomybę, bet jokiu būdu ne kaltę. Kartais atrodo, jog daug lengviau ištverti tokį gyvenimą, nei išeiti į nežinią. Todėl mes esame atsakingi už tai, kad liekame.
Tad grįžkime prie to, kokią save matai Tu ir kokius „inkarus” Tavyje sukabino kiti. Užrašyk tai ant popieriaus lapo vienoje pusėje aprašydama save, o kitoje pusėję tai, ką Tau sako kiti. Gerai pagalvok, ar Tu tikrai taip jautiesi, nes tokia esi, ar taip pripratai būti vadinama „karve”, kad galiausiai tikrai pradėjai norėti „žolės”.
Šiandien nebūtinai reikia išeiti,palikti, sugriauti ar statyti. Šiandien užtenka pasėti savyje savigarbos, meilės sau ir atsigręžimo į save sėklų. Jei kasdien nors po minutę jas palaistysi teigiamomis mintimis, vieną dieną jos augdamos nutrauks visus inkarus ir vėl išmokys Tave skraidyti.
Galia keisti Gyvenimą slypi Tavyje.
Tu gali!
Parašykite komentarą